Nėra nieko keisčiau už žmones. „Queer as Folk“ praktika

Nuotrauka iš http://epguides.com/QueerasFolk_US/

Visai netikėtai prisiminiau serialą, kurį peržiūrėjau praeitą pavasarį. Pabaigusi pasėdėjau, išgėriau kavos ir nuėjau dirbti savo darbų. Tik dabar suvokiau, kaip jo pasiilgau. Pasiilgau personažų, pasiilgau tokių žemiškų bet visai nepaprastų siužeto vingių, rimtų problemų ir Holivudui neįprastos estetikos. Nevilkinsiu ir pasakysiu pavadinimą. Tai 2000-2005 transliuotas amerikiečių ir kanadiečių projektas „Queer as Folk“ (senas anglų frazeologizmas, pažymintis, jog žmogus – tai keisčiausias padaras pasaulyje). Tikėtis, kad kuri nors Lietuvos televizija išdrįstų rodyti šį serialą, mažų mažiausiai naivu. Ir nekalbėsiu apie homofobišką politinį ir visuomeninį klimatą. Ne toks mano tikslas. Noriu pabrėžti, kad televizijos serialai skirti ne vien juokinti ar graudinti. Jie gali aktyviai reaguoti į aplinką. Ne tik reaguoti, bet kelti problemas ir jas spręsti. 

Iš esmės, iš britų perimta serialo „Queer as Folk“ fabula tokia: homoseksuali kompanija gyvena savo gyvenimus. Tikrus, o ne populiarioje kultūroje paplitusiais stereotipais apipintus. Pirmoji serija šokiruoja savo atvirumu. 17-metis paauglys Džastinas pirmą kartą pasirodo Laisvės prospekte (angl. Liberty avenue). Seriale, tai – homoseksualų kvartalas Pitsburge. Naujas ir simpatiškas veidas iš karto patraukia gražuolio vyrišiaus Briano dėmesį. Briano šūkis: „Jokių atsiprašymų, jokių apgailestavimų“. Jis taip ir gyvena. Narkotikai, klubai, alkoholis, gražūs vyrai ir naktinės pramogos. Jis pasižada iš Džastino padaryti geriausią homoseksualą, kokį tik įmanoma iš jo padaryti. Nors Brianas nepripažįsta meilės, santuokos ir kitų „heteroseksualų sugalvotų įkalinimo priemonių“, jis pamilsta Džastiną. Audringi jų santykiai tampa viena pagrindinių serialo ašių. Be to, Brianas padeda lesbiečių porai susilaukti vaikelio. Taigi, jis ne tik nerūpestingas padauža. Pats nenorėdamas to pripažinti, iš tiesų jis rūpestingas ir mylintis žmogus. „Queer as Folk“ paliečia ir kitus homoseksualios bendruomenės klausimus. Tai ŽIV, tos pačios lyties santuokos, įsivaikinimo problema, priklausomybė nuo narkotikų, nepilnamečių prostitucija, šeimos santykiai, visuomenės nepakantumas. Ko iš jo galime pasimokyti? Ogi pasididžiavimo tuo, kas esi. Robertas Gantas filmavimo metu prisipažino iš tiesų esąs gėjus. Nebegalėjo to slėpti. Be jo, aktorių komandoje iš tiesų homoseksualus buvo tik Peteris Paige‘as. Taigi, būrį homoseksualų vaidino „tradicinės“ lytinės orientacijos žmonės.

„Queer as Folk“ pateikia ryškiaspalvę homoseksualių personažų įvairovę. Kaip ir gyvenime – juk visi esame skirtingi. Serialas juos sužmogina, priartina prie žemės. Holivudas, vaizduodamas juos iš vien vienodus, komiškus ir aseksualius, nesuvokia, kokią žalą daro. Jei ir suvokia, tuo blogiau. Dažnam žmogeliui kitaip nė negali atrodyti. Gėjus – moteriškas, dėl mados, pop muzikos pakvaišęs išsišokėlis, kraipantis klubus ir nesibodintis ryškaus makiažo. Lesbietė – vyriškai apsirengusi moteriškė trumpais plaukais, dievinanti sportą, nesiskutanti kojų ir nekenčianti visos vyrijos. „Queer as Folk“ personažai niekuo nesiskiria nuo paprastų JAV piliečių. Džastinas – jaunas, savo tapatybę priimantis ir ja besididžiuojantis menininkas, ryžtingai kovojantis už savo teises. Iš išorės, jis paprastas, nieko iš konteksto neiškrentantis paauglys. Brianas – jei nežinotum, nė nepasakytum, jog jis gėjus. Dailus kostiumas, nepriekaištinga šukuosena, puikus sudėjimas, pinigai ir darbas reklamos firmoje. Ar maža heteroseksualų, naktinėjančių po klubus ir ieškančių vienos nakties nuotykių? Geriausias Briano draugas Maiklas – paprastutis prekybos centro tarnautojas. Kuklus, rūpestingas, mielas, atsakingas vyrukas, panašus į eilinį gatvės praeivį. Jo partnerio Beno skonis rūbams, sakyčiau, prastesnis nei daugelio mano pažįstamų „normalių“ vaikinų. Rytų kultūra ir budizmu kvepiantis literatūros dėstytojas bei rašytojas – kiekvienos protingos moters svajonė. Turime Tedą – pilką biuro buhalterį. Lizą – itin moterišką dailės mokytoją, tobulą mamą ir homoseksualių žmonių teisių aktyvistę. Melani – sėkminga teisininkė, rūpestinga mama ir drąsi moteris, nesibodinti nei suknelių, nei makiažo. Stereotipą atitiktų tik Emetas. Ir tai tik iš dalies. Jis – moteriškas, emocingas ir ryškus. Bet, kaip ir visi, jis seksualiai aktyvus, visai ne humoristinis ir ne pastumdėlis. Be to, jis tiki Dievą, o jo moralė nepriekaištinga.

Serialas sulaukė sėkmės. Visai nenuostabu. Didelę jo auditorijos dalį sudarė heteroseksualios moterys. O taip, kur joms neaptiks gražūs, jautrūs ir retkarčiais apsinuoginantys vyrai. Nors „Queer as Folk“ palietė rimtas, aktualias LGBT bendruomenės bėdas, ne visi homoseksualai buvo patenkinti. Jie pyko, esą per daug sekso, per daug sutirštintų spalvų. „Jei nepatinka atvaizdas, nekaltink veidrodžio“, – jiems atsakė R. Gantas.

Glam, McGregor ir J. R. Meyers

                                Filmo "Velvet Goldmine" (1998) treileris   

Taip nutinka, kai staiga, nei iš šio, nei iš to, tave apima noras pamatyti Ewaną McGregorą vaidinantį gėjų. Iš atsitiktinai perskaityto interviu išsitrauki pavadinimą, susirandi torrentą ir naktį, drybsodamas su pižama, jau žiūri Toddo Hayneso filmą "Velvet Goldmine". 

Filmas visai ne apie gėjų E. Mcgregorą. Ir, iš viso, ne apie gėjus. Apie gražią, spalvingą ir gal net tragišką glam rocko idėją. "The New York Times" literatūros ir kino kritikė Janet Maslin šią juostą pavadino "akinančiai siurealistine". Anot jos, "Velvet Goldmine" nuostabiai atvaizduoja drąsų 8-ąjį glam rocko pasaulį, kupiną elektra kibirkščiuojančio teatrališkumo ir seksualinių galimybių. 

Juosta prasideda kadrais, atveriančiais glam rocko sąsajas su, o taip, Oskaru Vaildu. Bet, iš esmės, pagrindinė siužetinė linija užsimezga, kai, jau prasidėjus 9-ajam dešimtmečiui, JAV dirbančiam britų žurnalistui Arthurui Stuartui (vaidina Christianas Bale'as) liepiama išsiaiškinti, kur dingo prieš dešimtį metų paslaptingai savo nužudymą scenoje inscenizavęs glam rocko žvaigždė Brianas Slade'as (Johnathanas Rhys Meyersas). Apsnūdusiais, pilkais ir niūriais 1984-aisiais (užuominų į D. Orvelo romano tikrai yra), žurnalistas keliauja tiek per savo, tiek per B. Slade'o bendražygių prisiminimus. 

Atsiveria biseksulaus, drąsaus ir tarsi ne iš šio pasaulio atvykusio muzikanto gyvenimo istorija. Veikėjai konkrečių asmenybių nevaizduoja, tai ne biografinė drama. Tačiau visi personažai paremti garsiausiomis to žavingo praeities pasaulio garsenybėmis. B. Slade'as iškyla tarsi David Bowie'io ir Marco Bolano iš "T. Rex" hibridas. E. McGregoro įkūnytas Curtas Wildas - kurtas remiantis Iggy Popu ir amerikiečių muzikantu, dainų autoriumi, fotografu Lou Reedu (atkreipiamas dėmesys, kad homoseksualius pastarojo jausmus tėvai bandė išgydyti elektros šoku). Visas filmas yra D. Bowie'io, L. Reedo ir I. Popo santykių 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiuose paralelė. 

Istorija tarsi atspindį garsųjį D. Bowio albumą "The Rise and Fall of Ziggy Stardust and the Spider from Mars", pasakojantį, apie rocko žvaigždę iš kitos planetos, savo idėjomis peržengusią savąjį laiką ir visas ribas. Šis peržengimas taip pat baigiasi mirtimi. Pats režisierius dar priduria, kad tai meilės romanas tarp Jungtinės Karalystės ir Amerikos, Londono ir Niujorko. Abi šalys veikė ir formavo viena kitą.

Garso takelis tikrai palieka gerą ir stiprų įspūdį. Vardinti grupių ir atlikėjų neverta, viską papasakos visagalė Wikipedia. Kodėl sąraše nėra pačio D. Bowie'io? Labai paprasta. Jam nepatiko scenarijus ir jis neleido naudoti savo muzikos. 

                                                                           Ištrauka iš filmo "Velvet Goldmine"

O štai įsimintiniausia filmo vieta. Rocko žvaigždės gimimas. Specialiai šiam filmui sukurta amerikiečių indie grupės "Shudder to Think" daina "Ballad of Maxwell Demon" dar ilgai skambėjo ir neleido užmigti. Bet, ko gero, daug daugiau dėmesio prikaustė J. R. Meyersas. Prisipažinsiu, vos tik pamačius šio aktoriaus veidą, mintyse iškyla tik du dalykai (ir abu ne kokie) - "Bend It Like Beckham" ir "August Rush". Pastarosiose juostose jo herojai - tipiniai patrauklaus aktoriaus kuriami personažai: įdomūs tik todėl, kad gražūs. Na, "August Rush" jis dar gitara pabirbina. O "Velvet Goldmine" kitaip. Bent man taip atrodo. Personažas reikalauja nemenkų aktorinių sugebėjimų, ir pasirodo, J R. Meyersas juos turi. Ne vien dėl B. Slade'o biseksualumo. Jis puikiai perteikė glam rocko žavesį, teatrališkumą, laisvę, šiek tiek siurealistinį požiūrį į pasaulį. Nuostabiai išnaudoti tikrai išskirtiniai aktoriaus veido bruožai. Ryškus makiažas tikrai paverčia ji antžmogiu, būtybe nužengusia iš kito - glam - pasaulio. 

Filmo pabaiga nuvylė. Deja, ji neapibendrino, neišaiškino iki galo, nesukėlė pilnatvės ir užbaigtumo jausmo. Tenka pritarti vienam kritikui - Mattui Prigge'ui - tai tikrai įstabių momentų rinkinys, apsuptas kitų nelabai reikšmingų (gal net nereikalingų) kadrų, kurie tikrai galėtų būti stipresni.