Nėra nieko keisčiau už žmones. „Queer as Folk“ praktika

Nuotrauka iš http://epguides.com/QueerasFolk_US/

Visai netikėtai prisiminiau serialą, kurį peržiūrėjau praeitą pavasarį. Pabaigusi pasėdėjau, išgėriau kavos ir nuėjau dirbti savo darbų. Tik dabar suvokiau, kaip jo pasiilgau. Pasiilgau personažų, pasiilgau tokių žemiškų bet visai nepaprastų siužeto vingių, rimtų problemų ir Holivudui neįprastos estetikos. Nevilkinsiu ir pasakysiu pavadinimą. Tai 2000-2005 transliuotas amerikiečių ir kanadiečių projektas „Queer as Folk“ (senas anglų frazeologizmas, pažymintis, jog žmogus – tai keisčiausias padaras pasaulyje). Tikėtis, kad kuri nors Lietuvos televizija išdrįstų rodyti šį serialą, mažų mažiausiai naivu. Ir nekalbėsiu apie homofobišką politinį ir visuomeninį klimatą. Ne toks mano tikslas. Noriu pabrėžti, kad televizijos serialai skirti ne vien juokinti ar graudinti. Jie gali aktyviai reaguoti į aplinką. Ne tik reaguoti, bet kelti problemas ir jas spręsti. 

Iš esmės, iš britų perimta serialo „Queer as Folk“ fabula tokia: homoseksuali kompanija gyvena savo gyvenimus. Tikrus, o ne populiarioje kultūroje paplitusiais stereotipais apipintus. Pirmoji serija šokiruoja savo atvirumu. 17-metis paauglys Džastinas pirmą kartą pasirodo Laisvės prospekte (angl. Liberty avenue). Seriale, tai – homoseksualų kvartalas Pitsburge. Naujas ir simpatiškas veidas iš karto patraukia gražuolio vyrišiaus Briano dėmesį. Briano šūkis: „Jokių atsiprašymų, jokių apgailestavimų“. Jis taip ir gyvena. Narkotikai, klubai, alkoholis, gražūs vyrai ir naktinės pramogos. Jis pasižada iš Džastino padaryti geriausią homoseksualą, kokį tik įmanoma iš jo padaryti. Nors Brianas nepripažįsta meilės, santuokos ir kitų „heteroseksualų sugalvotų įkalinimo priemonių“, jis pamilsta Džastiną. Audringi jų santykiai tampa viena pagrindinių serialo ašių. Be to, Brianas padeda lesbiečių porai susilaukti vaikelio. Taigi, jis ne tik nerūpestingas padauža. Pats nenorėdamas to pripažinti, iš tiesų jis rūpestingas ir mylintis žmogus. „Queer as Folk“ paliečia ir kitus homoseksualios bendruomenės klausimus. Tai ŽIV, tos pačios lyties santuokos, įsivaikinimo problema, priklausomybė nuo narkotikų, nepilnamečių prostitucija, šeimos santykiai, visuomenės nepakantumas. Ko iš jo galime pasimokyti? Ogi pasididžiavimo tuo, kas esi. Robertas Gantas filmavimo metu prisipažino iš tiesų esąs gėjus. Nebegalėjo to slėpti. Be jo, aktorių komandoje iš tiesų homoseksualus buvo tik Peteris Paige‘as. Taigi, būrį homoseksualų vaidino „tradicinės“ lytinės orientacijos žmonės.

„Queer as Folk“ pateikia ryškiaspalvę homoseksualių personažų įvairovę. Kaip ir gyvenime – juk visi esame skirtingi. Serialas juos sužmogina, priartina prie žemės. Holivudas, vaizduodamas juos iš vien vienodus, komiškus ir aseksualius, nesuvokia, kokią žalą daro. Jei ir suvokia, tuo blogiau. Dažnam žmogeliui kitaip nė negali atrodyti. Gėjus – moteriškas, dėl mados, pop muzikos pakvaišęs išsišokėlis, kraipantis klubus ir nesibodintis ryškaus makiažo. Lesbietė – vyriškai apsirengusi moteriškė trumpais plaukais, dievinanti sportą, nesiskutanti kojų ir nekenčianti visos vyrijos. „Queer as Folk“ personažai niekuo nesiskiria nuo paprastų JAV piliečių. Džastinas – jaunas, savo tapatybę priimantis ir ja besididžiuojantis menininkas, ryžtingai kovojantis už savo teises. Iš išorės, jis paprastas, nieko iš konteksto neiškrentantis paauglys. Brianas – jei nežinotum, nė nepasakytum, jog jis gėjus. Dailus kostiumas, nepriekaištinga šukuosena, puikus sudėjimas, pinigai ir darbas reklamos firmoje. Ar maža heteroseksualų, naktinėjančių po klubus ir ieškančių vienos nakties nuotykių? Geriausias Briano draugas Maiklas – paprastutis prekybos centro tarnautojas. Kuklus, rūpestingas, mielas, atsakingas vyrukas, panašus į eilinį gatvės praeivį. Jo partnerio Beno skonis rūbams, sakyčiau, prastesnis nei daugelio mano pažįstamų „normalių“ vaikinų. Rytų kultūra ir budizmu kvepiantis literatūros dėstytojas bei rašytojas – kiekvienos protingos moters svajonė. Turime Tedą – pilką biuro buhalterį. Lizą – itin moterišką dailės mokytoją, tobulą mamą ir homoseksualių žmonių teisių aktyvistę. Melani – sėkminga teisininkė, rūpestinga mama ir drąsi moteris, nesibodinti nei suknelių, nei makiažo. Stereotipą atitiktų tik Emetas. Ir tai tik iš dalies. Jis – moteriškas, emocingas ir ryškus. Bet, kaip ir visi, jis seksualiai aktyvus, visai ne humoristinis ir ne pastumdėlis. Be to, jis tiki Dievą, o jo moralė nepriekaištinga.

Serialas sulaukė sėkmės. Visai nenuostabu. Didelę jo auditorijos dalį sudarė heteroseksualios moterys. O taip, kur joms neaptiks gražūs, jautrūs ir retkarčiais apsinuoginantys vyrai. Nors „Queer as Folk“ palietė rimtas, aktualias LGBT bendruomenės bėdas, ne visi homoseksualai buvo patenkinti. Jie pyko, esą per daug sekso, per daug sutirštintų spalvų. „Jei nepatinka atvaizdas, nekaltink veidrodžio“, – jiems atsakė R. Gantas.

Glam, McGregor ir J. R. Meyers

                                Filmo "Velvet Goldmine" (1998) treileris   

Taip nutinka, kai staiga, nei iš šio, nei iš to, tave apima noras pamatyti Ewaną McGregorą vaidinantį gėjų. Iš atsitiktinai perskaityto interviu išsitrauki pavadinimą, susirandi torrentą ir naktį, drybsodamas su pižama, jau žiūri Toddo Hayneso filmą "Velvet Goldmine". 

Filmas visai ne apie gėjų E. Mcgregorą. Ir, iš viso, ne apie gėjus. Apie gražią, spalvingą ir gal net tragišką glam rocko idėją. "The New York Times" literatūros ir kino kritikė Janet Maslin šią juostą pavadino "akinančiai siurealistine". Anot jos, "Velvet Goldmine" nuostabiai atvaizduoja drąsų 8-ąjį glam rocko pasaulį, kupiną elektra kibirkščiuojančio teatrališkumo ir seksualinių galimybių. 

Juosta prasideda kadrais, atveriančiais glam rocko sąsajas su, o taip, Oskaru Vaildu. Bet, iš esmės, pagrindinė siužetinė linija užsimezga, kai, jau prasidėjus 9-ajam dešimtmečiui, JAV dirbančiam britų žurnalistui Arthurui Stuartui (vaidina Christianas Bale'as) liepiama išsiaiškinti, kur dingo prieš dešimtį metų paslaptingai savo nužudymą scenoje inscenizavęs glam rocko žvaigždė Brianas Slade'as (Johnathanas Rhys Meyersas). Apsnūdusiais, pilkais ir niūriais 1984-aisiais (užuominų į D. Orvelo romano tikrai yra), žurnalistas keliauja tiek per savo, tiek per B. Slade'o bendražygių prisiminimus. 

Atsiveria biseksulaus, drąsaus ir tarsi ne iš šio pasaulio atvykusio muzikanto gyvenimo istorija. Veikėjai konkrečių asmenybių nevaizduoja, tai ne biografinė drama. Tačiau visi personažai paremti garsiausiomis to žavingo praeities pasaulio garsenybėmis. B. Slade'as iškyla tarsi David Bowie'io ir Marco Bolano iš "T. Rex" hibridas. E. McGregoro įkūnytas Curtas Wildas - kurtas remiantis Iggy Popu ir amerikiečių muzikantu, dainų autoriumi, fotografu Lou Reedu (atkreipiamas dėmesys, kad homoseksualius pastarojo jausmus tėvai bandė išgydyti elektros šoku). Visas filmas yra D. Bowie'io, L. Reedo ir I. Popo santykių 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiuose paralelė. 

Istorija tarsi atspindį garsųjį D. Bowio albumą "The Rise and Fall of Ziggy Stardust and the Spider from Mars", pasakojantį, apie rocko žvaigždę iš kitos planetos, savo idėjomis peržengusią savąjį laiką ir visas ribas. Šis peržengimas taip pat baigiasi mirtimi. Pats režisierius dar priduria, kad tai meilės romanas tarp Jungtinės Karalystės ir Amerikos, Londono ir Niujorko. Abi šalys veikė ir formavo viena kitą.

Garso takelis tikrai palieka gerą ir stiprų įspūdį. Vardinti grupių ir atlikėjų neverta, viską papasakos visagalė Wikipedia. Kodėl sąraše nėra pačio D. Bowie'io? Labai paprasta. Jam nepatiko scenarijus ir jis neleido naudoti savo muzikos. 

                                                                           Ištrauka iš filmo "Velvet Goldmine"

O štai įsimintiniausia filmo vieta. Rocko žvaigždės gimimas. Specialiai šiam filmui sukurta amerikiečių indie grupės "Shudder to Think" daina "Ballad of Maxwell Demon" dar ilgai skambėjo ir neleido užmigti. Bet, ko gero, daug daugiau dėmesio prikaustė J. R. Meyersas. Prisipažinsiu, vos tik pamačius šio aktoriaus veidą, mintyse iškyla tik du dalykai (ir abu ne kokie) - "Bend It Like Beckham" ir "August Rush". Pastarosiose juostose jo herojai - tipiniai patrauklaus aktoriaus kuriami personažai: įdomūs tik todėl, kad gražūs. Na, "August Rush" jis dar gitara pabirbina. O "Velvet Goldmine" kitaip. Bent man taip atrodo. Personažas reikalauja nemenkų aktorinių sugebėjimų, ir pasirodo, J R. Meyersas juos turi. Ne vien dėl B. Slade'o biseksualumo. Jis puikiai perteikė glam rocko žavesį, teatrališkumą, laisvę, šiek tiek siurealistinį požiūrį į pasaulį. Nuostabiai išnaudoti tikrai išskirtiniai aktoriaus veido bruožai. Ryškus makiažas tikrai paverčia ji antžmogiu, būtybe nužengusia iš kito - glam - pasaulio. 

Filmo pabaiga nuvylė. Deja, ji neapibendrino, neišaiškino iki galo, nesukėlė pilnatvės ir užbaigtumo jausmo. Tenka pritarti vienam kritikui - Mattui Prigge'ui - tai tikrai įstabių momentų rinkinys, apsuptas kitų nelabai reikšmingų (gal net nereikalingų) kadrų, kurie tikrai galėtų būti stipresni.

Buvę naciai prieš buvusias rocko žvaigždes

Rocko žvaigždės neturėtų turėti vaikų, nes visada yra rizika, kad tavo dukra taps trenkta stiliste. 

This Must Be The Place, 2011

Deja,  filmas This Must Be The Place ne apie rocko žvaigždes, ne apie jų vaikus, ne apie nacius, ne apie muzika... Po dviejų valandų, praleistų prie kompiuterio žiūrint šį Paolo Sorrentino  kūrinį, nesugebėjau suformuluoti atsakymo į klausima "O tai apie ką?" Ko gero, apie visus aukščiau išvardintus dalykus.

Į atsargą išėjės  rockeris Cheyenne (neapsiimu lietuviškai rašyti personažo vardo. Beje, vaidina Šonas Penas, charakterį kūręs pagal Robertą Smithą iš The Cure) per dienų dienas veikia ne daug. Trinasi su gotiškos išvaizdos paugle, nesėkmingai perša ją su kavinėje dirbančiu nykiu, nusiminusiu vaikiniuku.... Kartais pasikalba su jos motina, visad rūkančia ir be perstojo laukiančia sūnaus. Retkarčiais patenkina savo žmoną, aplanko kelis kapus... Kapus berniukų, kurie nusižudė įkvėpti jo dainų tekstų. Jį lyg ir graužia kaltė. Be to, Cheyenne, dar ir žydas, trisdešimt metų nesikalbėjęs su savo tėvu. 

Tėvas miršta, ir Cheyenne po šitiek laiko iš Airijos parskrenda namo į JAV. Čia prasideda neurotiško, vaikiško ir melancholiško muzikanto kelionė į... taip ir neaišku. Pabaigoje jis lyg ir atranda save, bet daug įdomiau stebėti idiotiškas, tragiškai komiškas situacijas, kuriose herojus atsiduria. Pasirodo, ant tėvo piršto mėlynu rašalu ištatuiruoti skaičiai - ne namų telefono numeris. Pasirodo, žmogus, kankinęs jo tėvą Aušvice, sulaukęs 95  metų vis dar slapstosi JAV. Pasirodo, jo tėvo draugas, didžiąją dalį gyvenimo praleido ieškodamas išluptų žydų dantų. Pasirodo, oi daug ten pasirodo... 

Siužetas eklektiškas, nelabai aiškus, recenzentų išpeiktas. O man patiko. Ne visada viskas turi būti aišku, ne visada turi būti esmė. Jei dvi valandas vėpsai ir nė velnio nesupranti, kas darosi, nuo visiško atsijungimo sustabdo makabriškas pagrindinis veikėjas. Susiraukšlėjęs gotas, keliaujantis per Ameriką ir ieškantis vos krutančio nacio. Prie jo pridėkite tikrai neblogą Deivido Bryno iš Talking Heads parašyta garso takelį, bei karts nuo karto pasigirstančius dainos This Must Be The Place fragmentus. 

Rekomenduočiau visiems absurdo bei muzikos mėgėjams. Be to, šis filmas turėtų paveikti ir besidominčius holokausto tema. Teigimai ar neigiamai - čia jau kitas klausimas. 


P.S. Pabaiga lėkštoka. Stipriai lėkšta. 

Veža tik komunistinė dvasia

     Aptikau įdomų reiškinį. Kiek tai įdomu ir kiek tai reiškinys - skonio reikalas, tačiau kelis žodžius brūkštelėt, manau, verta. 

Jau iš pirmų akordų ir pirmųjų žodžių aišku, kad chebrytė britai. O jei tiksliau, iš šiaurinės Anglijos dalies, Lidso miesto (taip, ten vyksta vienas iš Reading and Leeds festivalių). Jų keturi: vokalistas Ričardas, bosistas Tomas, būgnininkė Laura ir gitaristas Denas. 

  Tikriems indie muzikos žinovams, muzikantams ar šiaip mylėtojams, ko gero, ši grupė daug emocijų nesukels. Ir neturėtų. Pradedant tuo, kad save jie apibūdina kaip indie pop  kolektyvą, baigiant tuo, kad žmogeliams drąsu prisipažinti, esą juos suvienijo polinkis per garsiai groti pop muziką. 

    Muzikos pasaulyje jie jokio svorio, žinoma, neturi, (priedo, kai žiūrėjau, facebooke tik 1347 žmogeliai mėgsta tai) tačiau kai kurie This Many Boyfriends lygina su... su daug kuo lygina, išvardinsiu, mano galva, svarbesnius: The Smiths ir The Cribs. Prie savo įkvėpėjų ketvertas priskiria ir PJ Harvey. Kad ir kaip tai bebūtų nesmagu. 

     Vasario 20 d. grupė išleido naują singlą Starling . 

    O iš mano varpinės skambinantys varpai praneša, kad klausytis verta tik I should be a communist. argumentų nerasta, bet visa kita skamba per saldžiai, per lipniai, per pataikūniškai. Neturi jie to žaižaruojančio naujos grupės šarmo. Nėra taip, kad vos išgirdęs sušuktum: " Va šitie tai veža". 

  

Prarasto herojaus beieškant

      Visai netyčia užmečiau akį į The Independent publikuotą pokalbį - apybraižą su ir apie britų indie muzikos dievuką Piterį  Dohertį. Autorė Matilda  Battersby, rašydama apie tai, koks Dohertis buvo anksčiau, (raudoni The Libertines švarkai, drąsus jaunatviško idealizmo persmelktas elgesys bei pulsuojanti Albiono dvasia), palygino jį su Nicku Dreiku (Drake). Atseit, jaunas romantiškas poetas su gitara. Sakyčiau, kad nemažai tiesos.Ypač,  kai nekankino viršsvoris ir muzikantas neįsivaizdavo, esąs tapytojas. Bet ne apie Dohertį dabar norėtųsi plepėti. Užsiplikykime arbatos ir pasidomėkime, kas per vienas tas Nickas ir ar tikrai Piteris vertas šio palyginimo. 

Trumpas dosjė. 

Vardas: Nicholas Rodney Drake.

Gyveno: 1948 - 1974, žinoma, kad Anglijoje. 

Žanrai: folk, folk rock.

Albumai:  Five Leaves Left (1969 m. ); Bryter Layter (1970 m.) Pink Moon (1972 m.)

      Mokykloje buvo aktyvus, sportiškas, protingas, muzikalus ir visoks kitoks  -  gabus vaikas. Tačiau, jau mokyklos direktorius pastebėjo, kad, nors populiarumu vaikis neturėjo skųstis, jo gerai nepažinojo niekas. Apie universitetą, stipendijas, literatūros studijas nesivarginsiu tarškinti kompiuterio klaviatūros mygtukais - tam ir skirta Wikipedia. Žolytė, galbūt LSD, antidepresantai - lyg ir normalu to meto muzikantui. 

  Gyvas būdamas milžiniškos sėkmės nesulaukė. Retai pasirodydavo gyvai, į trumpo savo gyvenimo pabaigą mažai su kuo bendravo. Dėl įsišaknijusios ligos privalėjo grįžti į tėvų namus.  Depresija tik ten buvo pakeliama. Tiesa, vos vos. Kartais dingdavo - aplankydavo draugus. Tipinio vizito metu jis valandų valandas  kiurksodavo ir tiesiog tylėdamas klausydavosi muzikos. Taip ir išvykdavo - neprataręs nė žodžio. Kartais tėvų mašina važinėdavo be tikslo ir jokios prasmės, riedėdavo gatvėmis kol ištuštėdavo degalų bakas ir tėvai privalėdavo parsigabenti jį atgal. 

      Nėra aišku, mirė jis tyčia ar atsitiktinai. Priežastis - receptinio antidepresanto perdozavimas. Labiausiai man patiko sesers versija. Ji norėtų tikėti, kad tai buvo savižudybė. Ne taip baisu, kai iš gyvenimo artimasis pasitraukia savo valia, o ne per ironišką ir kvailą klaidą.  

      Jo muzika išpopuliarėjo XX a. pabaigoje. Perleisti albumai, retrospektyvos,  dokumentiniai filmai, biografijos. Jo muzika padarė įtakos tokiems  muzikantmas kaip  Peter Buck iš R.E.M. ir Robert Smith iš The Cure.  Daug ten kitų buvo. Faktas - nebuvo jis vien prarastas ir pasmerktas herojus. 

      Jis ir gitara. Praplyšę batai, padriskęs švarkas ir melancholiška gaida balse. Ir nors jo kūrybos linksma pavadinti liežuvis neapsiverstų, vis dėl to, tai nebuvo jo depresijos konspektas.   

Hazey Jane II

And what will happen in the morning when the world it gets so crowded that you can’t look out the
window in the morning?

And what will happen in the evening in the forest with the weasel with the teeth that bite so sharp when you’re not looking in the evening?

And all the friends that you once knew are left behind they kept you safe and so secure amongst the books and all the records of your lifetime?

What will happen
In the morning
When the world it gets so crowded that you can’t look out the window in the morning

Hey, take a little while to grow your brothers hair
And now, take a little while to make your sister fair
And now that the family is part of a chain
Take off your eyeshade start over again

Now take a little while to find your way in here
Now take a little while to make your story clear
Now that you’re lifting
Your feet from the ground
Weigh up your anchor
And never look ‘round

Let’s sing a song
For Hazey Jane
She’s back again in my mind

If songs were lines
In a conversation

The situation would be fine. 

Taip kalbėjo Nickas. Paprasta, tiesa? 

O geriausiai jo asmenybę apibūdino draugas, padėjęs išleisti du jo albumus. "Kai būdavai su juo, visada jausdavai, kad jis gimė ne tame šimtmetyje", - atsiminimais dalinosi Robertas Kirbis.  

 Ir dar šis tas: 

Tik neužmikit nuo ritmo

Sukurta labiausiai atpalaiduojanti daina. Tik pamanykit! Tokią, ypač ypatingą "naujieną" radau Daily Telegraph. Ne visai ten, šį šaltinį nurodė britų muzikinis žurnalas NME, kuriame, beje, pateikimas daug įdomesnis. Trijulė iš Mančesterio  Marconi Union net su garso terapeutais konsultavosi, kad sukurptų širdies ritmą lėtinantį gabalą. Persistengė vyručiai. Labiausios raminančios dainos Weightless  nerekomenduojama klausytis mašinoje! Prisipažinsiu, neišklausiau... nors ir nebuvau už vairo, miegas vis tiek ėmė viršų.

Visas labiausiai nervinę sistemą sutvarkančių dainuškų atrodo šitaip:

1. Marconi Union – 'Weightless'
2. Airstream – 'Electra'
3. DJ Shah – 'Mellomaniac' (Chill Out Mix)
4. Enya – 'Watermark'
5. Coldplay – 'Strawberry Swing'
6. Barcelona – 'Please Don't Go'
7. All Saints – 'Pure Shores'
8. Adele - 'Someone Like You'
9. Mozart - 'Canzonetta Sull'aria'
10. Cafe Del Mar - 'We Can Fly'

Daug visko, bet relaniumą pakeisti iš tiesų pakeisti gali vos keletas. Elektroniniai garsai automatiškai kelia pasipriešinimą, perdėm lyriški verkšlenimai ir besikeičiantys žydinčių gėlių, kylančių paukščių bei saugomų miškingų teritorijų pykina, o nupopsintos nesąmonės iš viso neturi paaiškinimo. Tai bent relaksacija. 

Tiesiog gražu....

Tik neapsiverkit. Geriau nieko nebuvo:)