Aptikau įdomų reiškinį. Kiek tai įdomu ir kiek tai reiškinys - skonio reikalas, tačiau kelis žodžius brūkštelėt, manau, verta.
Jau iš pirmų akordų ir pirmųjų žodžių aišku, kad chebrytė britai. O jei tiksliau, iš šiaurinės Anglijos dalies, Lidso miesto (taip, ten vyksta vienas iš Reading and Leeds festivalių). Jų keturi: vokalistas Ričardas, bosistas Tomas, būgnininkė Laura ir gitaristas Denas.
Tikriems indie muzikos žinovams, muzikantams ar šiaip mylėtojams, ko gero, ši grupė daug emocijų nesukels. Ir neturėtų. Pradedant tuo, kad save jie apibūdina kaip indie pop kolektyvą, baigiant tuo, kad žmogeliams drąsu prisipažinti, esą juos suvienijo polinkis per garsiai groti pop muziką.
Muzikos pasaulyje jie jokio svorio, žinoma, neturi, (priedo, kai žiūrėjau, facebooke tik 1347 žmogeliai mėgsta tai) tačiau kai kurie This Many Boyfriends lygina su... su daug kuo lygina, išvardinsiu, mano galva, svarbesnius: The Smiths ir The Cribs. Prie savo įkvėpėjų ketvertas priskiria ir PJ Harvey. Kad ir kaip tai bebūtų nesmagu.
Vasario 20 d. grupė išleido naują singlą Starling .
O iš mano varpinės skambinantys varpai praneša, kad klausytis verta tik I should be a communist. argumentų nerasta, bet visa kita skamba per saldžiai, per lipniai, per pataikūniškai. Neturi jie to žaižaruojančio naujos grupės šarmo. Nėra taip, kad vos išgirdęs sušuktum: " Va šitie tai veža".
Visai netyčia užmečiau akį įThe Independent publikuotą pokalbį - apybraižą su ir apie britų indie muzikos dievuką Piterį Dohertį. Autorė Matilda Battersby, rašydama apie tai, koks Dohertis buvo anksčiau, (raudoni The Libertines švarkai, drąsus jaunatviško idealizmo persmelktas elgesys bei pulsuojanti Albiono dvasia), palygino jį su Nicku Dreiku (Drake). Atseit, jaunas romantiškas poetas su gitara. Sakyčiau, kad nemažai tiesos.Ypač, kai nekankino viršsvoris ir muzikantas neįsivaizdavo, esąs tapytojas. Bet ne apie Dohertį dabar norėtųsi plepėti. Užsiplikykime arbatos ir pasidomėkime, kas per vienas tas Nickas ir ar tikrai Piteris vertas šio palyginimo.
Trumpas dosjė.
Vardas: Nicholas Rodney Drake.
Gyveno: 1948 - 1974, žinoma, kad Anglijoje.
Žanrai: folk, folk rock.
Albumai:Five Leaves Left (1969 m. ); Bryter Layter (1970 m.) Pink Moon (1972 m.)
Mokykloje buvo aktyvus, sportiškas, protingas, muzikalus ir visoks kitoks - gabus vaikas. Tačiau, jau mokyklos direktorius pastebėjo, kad, nors populiarumu vaikis neturėjo skųstis, jo gerai nepažinojo niekas. Apie universitetą, stipendijas, literatūros studijas nesivarginsiu tarškinti kompiuterio klaviatūros mygtukais - tam ir skirta Wikipedia. Žolytė, galbūt LSD, antidepresantai - lyg ir normalu to meto muzikantui.
Gyvas būdamas milžiniškos sėkmės nesulaukė. Retai pasirodydavo gyvai, į trumpo savo gyvenimo pabaigą mažai su kuo bendravo. Dėl įsišaknijusios ligos privalėjo grįžti į tėvų namus. Depresija tik ten buvo pakeliama. Tiesa, vos vos. Kartais dingdavo - aplankydavo draugus. Tipinio vizito metu jis valandų valandas kiurksodavo ir tiesiog tylėdamas klausydavosi muzikos. Taip ir išvykdavo - neprataręs nė žodžio. Kartais tėvų mašina važinėdavo be tikslo ir jokios prasmės, riedėdavo gatvėmis kol ištuštėdavo degalų bakas ir tėvai privalėdavo parsigabenti jį atgal.
Nėra aišku, mirė jis tyčia ar atsitiktinai. Priežastis - receptinio antidepresanto perdozavimas. Labiausiai man patiko sesers versija. Ji norėtų tikėti, kad tai buvo savižudybė. Ne taip baisu, kai iš gyvenimo artimasis pasitraukia savo valia, o ne per ironišką ir kvailą klaidą.
Jo muzika išpopuliarėjo XX a. pabaigoje. Perleisti albumai, retrospektyvos, dokumentiniai filmai, biografijos. Jo muzika padarė įtakos tokiems muzikantmas kaip Peter Buck iš R.E.M. ir Robert Smith iš The Cure. Daug ten kitų buvo. Faktas - nebuvo jis vien prarastas ir pasmerktas herojus.
Jis ir gitara. Praplyšę batai, padriskęs švarkas ir melancholiška gaida balse. Ir nors jo kūrybos linksma pavadinti liežuvis neapsiverstų, vis dėl to, tai nebuvo jo depresijos konspektas.
Hazey Jane II
And what will happen in the morning when the world it gets so
crowded that you can’t look out the
window in the morning?
And what will happen in the evening in the forest with the weasel
with the teeth that bite so sharp when you’re not looking in the evening?
And all the friends that you once knew are left behind they kept
you safe and so secure amongst the books and all the records of your lifetime?
What will happen
In the morning
When the world it gets so crowded that you can’t look out the window in the
morning
Hey, take a little while to grow your brothers hair
And now, take a little while to make your sister fair
And now that the family is part of a chain
Take off your eyeshade start over again
Now take a little while to find your way in here
Now take a little while to make your story clear
Now that you’re lifting
Your feet from the ground
Weigh up your anchor
And never look ‘round
Let’s sing a song
For Hazey Jane
She’s back again in my mind
If songs were lines
In a conversation
The situation would be fine.
Taip kalbėjo Nickas. Paprasta, tiesa?
O geriausiai jo asmenybę apibūdino draugas, padėjęs išleisti du jo albumus. "Kai būdavai su juo, visada jausdavai, kad jis gimė ne tame šimtmetyje", - atsiminimais dalinosi Robertas Kirbis.
Sukurta labiausiai atpalaiduojanti daina. Tik pamanykit! Tokią, ypač ypatingą "naujieną" radau Daily Telegraph. Ne visai ten, šį šaltinį nurodė britų muzikinis žurnalas NME, kuriame, beje, pateikimas daug įdomesnis. Trijulė iš Mančesterio Marconi Union net su garso terapeutais konsultavosi, kad sukurptų širdies ritmą lėtinantį gabalą. Persistengė vyručiai. Labiausios raminančios dainosWeightless nerekomenduojama klausytis mašinoje! Prisipažinsiu, neišklausiau... nors ir nebuvau už vairo, miegas vis tiek ėmė viršų.
Visas labiausiai nervinę sistemą sutvarkančių dainuškų atrodo šitaip:
1. Marconi Union – 'Weightless' 2. Airstream – 'Electra' 3. DJ Shah – 'Mellomaniac' (Chill Out Mix) 4. Enya – 'Watermark' 5. Coldplay – 'Strawberry Swing' 6. Barcelona – 'Please Don't Go' 7. All Saints – 'Pure Shores' 8. Adele - 'Someone Like You' 9. Mozart - 'Canzonetta Sull'aria' 10. Cafe Del Mar - 'We Can Fly'
Daug visko, bet relaniumą pakeisti iš tiesų pakeisti gali vos keletas. Elektroniniai garsai automatiškai kelia pasipriešinimą, perdėm lyriški verkšlenimai ir besikeičiantys žydinčių gėlių, kylančių paukščių bei saugomų miškingų teritorijų pykina, o nupopsintos nesąmonės iš viso neturi paaiškinimo. Tai bent relaksacija.
